Aliaskos malamutai, auksaspalviai retriveriai ir senbernarai – veislynas „Vilnoja“. Jis nuo 1981m. įsikūręs Sudervėje, Vilniaus rajone. Ilgametė kinologinė patirtis, patarimai auginimo, veisimo, dalyvavimo parodose klausimais. Veislyno pasididžiavimas – 5 tarptautiniai čempionai, 3 Baltijos čempionai, 10 Multi čempionų.

Artistiški...

Po vaidybinio filmo "Bethovenas" neliko tokių, kurie neatpažintų senbernarų. Tačiau tai nevienintelis filmas, kur pasirodė Šventojo Bernardo šunys, senbernaras vaidino su komiku Č. Čaplinu ("Aukso karštligė"), jį galima pamatyti 1950-ųjų juostoje "Ženevjeva".

Senbernarų vardas susijęs su visokiais pasiekimais tarp sunkiausių pasaulių šunų Guinesso rekordų knygoje įrašytas Benediktinas, svėręs 137 kilogramus; 2905,7 kilogramų svorį pusantros minutės tempė galiūnas Brandy Bear. Senbernarai atsiveda daug šuniukų, štai kalytė Careless Enn sulaukė 23 gyvybingų senbernariukų.

Pasaulyje vieni seniausių ir senbernarų mylėtojų klubai - JAV Šv. Bernardo šunų mylėtojų bendrija įsikūrė 1888 metais, praėjus vieneriems metams po Ciūricho kongreso, jame šveicarų kinologai patvirtino veilės standartą.

Tai tik nedidelė senbernarų nuopelnų dalis... Svarbiausia jų misija - gelbėti žmones. Sako, job Šv. Bernardo perėjoje jie ištraukė iš bėdos per pustrečio tūkstančio žmonių.

Gailestingosios seselės...

Šventojo Bernardo šunys žinomi seniai. Ar jų gimtinė Alpių kalnai, abejotina. Greičiausiai į Alpes juos atgabeno užkariautojai iš Romos. Romiečių kariuomenė traukė su didele manta, gyvulių bandomis (karius reikėjo maintinti), molosų šunimis, o šie prireikus, kovėsi mūšiuose. Ko gero, molosai yra senbernarų "proseneliai".

Kai XVII amžiuje vienuolis Bernardas prie vienos Alpių perėjų surentė prieglaudą keliauninkams, nenujautė, kad jį išgarsins drąsūs kalnų šunys. Bėgo metai, menkutė prieglauda tapo Augustiečių vienuolynu, o jo apsaugą perėmė vietiniai šunys.

1778 metais su senbernarais susipažino anglai - keletą šių šunų parsigabeno į Angliją ir pavadino šventąją veisle (Holy breed). Senbernarų vardą Alpių mastifai gavo 1865 metais ir po truputį paplito pasaulyje. Patekę į Aliaską, tarnavo aukso kasyklose (Džeko Londono romanas "Protėvių šauksmas").

Senbernarų vardas istoriniuose šaltiniuose minimas gana dažnai. Štai 1880 metų gegužės mėnesį tūkstantinė Napoleono armija kopė per kalnus alinančiame žygyje jiems talkino senbernarai. O kai 1816-1818 m. Šv. Bernardo perėjoje siautėjo nesibaigiančios pūgos ir dauguma kelių buvo atkirsti, iš slėnių į kalnus vis gabeno šunis gelbėtojus, ir jie papildė tuštėjančias vienuolynų šunides - daug šunų žuvo, gelbėdami keliauninkus iš baltosios mirties gniaužtų.

Ištvermingi kaip Baris

Senbernarų pašaukimas - surasti paklydėlius ir parvesti arba pranešti prieglaudų vienuoliams. Šunys gelbėtojai atskuosdavo po prioro langais ir lodavo, viesdami pagalbą. Dažniausiai jie leisdavosi į kelią vieni. Galbūt pakaklėje jiems pakabindavo krepšelį su vaistais, pririšdavo mažą romo statinaitę, o ant nugaros - vilnonę antklodę. Radę nelaimėlį, šunys atkapstydavo jį iš po sniego, sušildydavo, palikdavo brangų nešulį ir lėkdavo pastiprinimo. Tikresnė versija, kad senbernarai dirbo keturiese. Aptikę keliauninką, dviese guldavosi šalia šildydavo. Laižydavo žmogaus veidą. Neleisdavo prarasti sąmonę. Kita šunų pora grįždavo pranešti apie radinį.

Sniego griūties palaidotą žmogų surasdavo po trimetriniais sniego patalais, geru oru užuosdavo žmogų 250-300 metrų atstumu. Jie nujausdavo pūgą - likus pusvalandžiui iki stichijos pradžios, senbernarų elgesys pakisdavo.

Kalnuose daugiausia dirbo senbernarų patinai, o kalytės rūpinosi šuniukais ir saugojo prieglaudas nuo plėšikų. Vietiniai ir dabar šlovina Barį, išgelbėjusį 40 žmonių. 1914 m. padaryta jo iškamša saugoma muziejuje. Kai kas mano, jog Baris žuvo gelbėdamas žmogų - šis išsigandęs ir jį nušovęs, bet istorikai tvirtina, kad jis garbingai nukaršo prieglaudoje. Senatvėje jam paralyžiavo užpakalines galūnes.

1899 m. Paryžiuje, vienoje Senos sąlų buvo atidarytos gyvūnų kapinaitės. Jose pastatytas marmurinis paminklas garsiajam Bariui. Baris pavaizduotas narūralaus dydžio, ant nugaros jis neša nedidelę mergytę.

Senieji senbernarai buvo trumpapklaukiai. Ilgus plaukus jie įgavo, sukryžminus su niūfaundlendais - susiformavo juosvesnis snukio, ausų kailis. Anų laikš senbernarai buvo judresni ir mažesni už dabartinius šunis. Turėjo margą šiurkštų kailį, bet labiausiai skyrėsi jų galvos. Tuomet senbernarų galvos buvo ilgokos, siauros (panašios į Vidurinės Azijos aviganių), jas laikė nunarinę. Kitokia buvo ir kailio spalva, pasitaikydavo juodų ir beveik baltų šunų.

Verslo objektas

XIX amžiuje senbernarai tapo vertinga preke. Po šunų veislynus zujo apsukrūs prekeivos, šlavė šuniukus ir gabeno į Vokietiją, Olandiją, Prancūziją. Net vienuoliai pardavinėjo šunis verteivoms. Senbernarų "bumas" baigėsi tuo, kad šveicarų veislininkai, stokodami kalių, mišrino jas su Berno Aviganiais, zenenhundais ir kitais šunimis. Senbernarų veislei iškilo rimta grėsmė.

Šeimos šunys

Visais laikais buvo pabrėžiama, kad senbernarai - šeimos šunys. Jie ypač švelnūs vaikams, atidžiai juos globoja, atsargiai žaidžia. Rūpestingo šeimininko išauklėtas senbernaras yra stabilios psichikos, santūrus ir prieraišus. Šis ištikimas draugas noriai bendrauja, bet žmonėms neįkyrį, be reikalo neloja. Senbernaras yra budrus, sargus ir nepatiklus su svetimais žmonėmis. Stambaus kūno, bet gana judrus. Mokosi palengva, viską pasverdamas, tačiau ką nors išmokęs, nepamiršta visą gyvenimą. Auga ir bręsta lėtai, susiformuoja, sulaukęs dvejų metų. Senbernarai išgyvena maždaug dešimt metų. Jie visą laiką gali gyventi lauke.

Senbernarai yra dviejų tipų: ilgaplaukiai ir trumpaplaukiai. Jų pavilnė tankį, gausi. Jie būna balti su rudomis žymėmis. Ruda spalva arba dėmės gali būti nuo rusvo iki raudo atspalvio. Paskutiniuoju metu žmonės labai pamėgo senbernarus juodomis snukio kaukėmis bei tamsiomis ausimis.

Senbernaro krūtinės plaukai - tik balti! Kojos, uodegos galas, juostelė, einanti nuo snukio link kaktos, apykaklė (arba bent demelė ant jos) - taip pat balti.

Ir ilgaplaukiai, ir trumpaplaukiai išsiskiria ūgiu (patinų aukštis ties ketera - 70-90, kalnų - 65-80 cm.), tvirta kūno sandara.

Raumeningas kūnas, didinga galva ir rimta, bet visuomet geraširdiška išraiška - toks yra Šventojo Bernardo šuo.